Palubinskas.lt

Kas tie palubinskiai? Tai tikri gediminaičiai, Lietuvos karalių karaliaus Gedimino ir jo sūnaus imperatoriaus Algirdo palikuonys. O tiesioginis palubinskių giminės pradininkas yra Baltosios Rusios karalius, Algirdo vyriausiasis sūnus Vingaudas (1325 – 1399), suprastinta tartimi Vygandas, Vygantas, Vykintas, bet bažnyčios metraščiuose ir lietuvių istorikų minimas tik krikšto vardu Andriejus, Andrius — Pskovo (1341 – 1348, 1377 – 1385, 1394 – 1399) ir Polocko kunigaikštis. Štai koks aiškus įrašas Alberto Vijūko Kojelavičiaus „Lietuvos istorijoje“ (Historiæ Lituanæ, lotyniškai I tomas išleistas 1650 Gdanske, II t. 1669 Antverpene, o lietuviškai 1988 Vilniuje „Vaga“ ISBN 5-415-00401-7 335 psl. str. „Andrių Vingaudą paleidžia į laisvę“ gale):

„Jis davė pradžią garsiai savo žygiais kunigaikščių Polubinskių ir Trubeckių šeimai.“

Vingaudas kovėsi pačiame Lietuvos kariuomenės puolimo smaigalyje Karšuvoje (Koršev), ligtol gal didžiausiame pasaulyje Mėlynųjų vandenų mūšyje, kuriam labai protingai ir ryžtingai vadovavo Vingaudo tėvas, paskutinysis nepriklausomos Lietuvos imperatorius Algirdas. Vingaudas buvo lemiama jėga ir Kulikovo mūšyje, jau po tėvo mirties. Ir mirė Vingaudas, eidamas 75-uosiuos metus, ne lovoje, o garbingai žuvo raitas už daugelio šimtų kilometrų nuo namų, pusbrolio Vytauto nevykusiai vadovautame mūšyje prie Veržeklės (Vorsklos).

Daug nusipelnė Lietuvai ir Vijūko amžininkas, garsus karvedys kunigaikštis Konstantinas Palubinskis (1621 m. Slanimo maršalas, 1627 m. Mstislavlio pilininkas, 1633 – 1640 m. iki mirties Pärnu vaivada). Dar daugiau nuveikė Konstantino sūnus kunigaikštis Aleksandras Hilarius Palubinskis (1626.08.06 – 1679.11.03) — 1648 m. leitenantas, 1655 m. papulkininkis, 1650 m. Slanimo pakancleris, 1654 m. Lietuvos lauko raštininkas, 1668 m. Žemaitijos seniūnas ir Livonijos regentas, 1669 m. Lietuvos didysis karvedys (maršalas, atamanas, hetmonas) — vyriausiasis kariuomenės vadas, sumušęs įsiveržusius švedus, o 1673 – 1676 metais ėjęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigas (pirmininkavęs Lietuvos valstybės tarybai po Mykolo Kaributo Višnioviedzkio, prieš Joną III Sobieskį), bet netrukus miręs.

Negalima painioti kunigaikščių su bajorais — tai skirtingi luomai. Bajoras yra šeimininkas, turintis šeimyną — tarnų, nelaisvų žmonių be nuosavybės. Dažnai dar ir kaimą — bajoro žemės nuomininkų, šeimininko kaimynų, įsikūrusių gatvinės gyvenvietės pavidalu. Laisvųjų ūkininkų („gerų žmonių“ – liečių) negalima vadinti kaimiečiais — jie visiški savininkai, „patys sau ponai“, gyvena paskirais sodžiais, nuosavuose dvaruose. Sodžių sąjunga (valsčius, žemė) pasistato ir paeiliui prižiūri pilį. Kunigaikštis — tos sąjungos vietinių senbuvių (tėviškės vietininkų – vytingų) išsirinktas vadas, žemės žinys, piliečių viedys (vaidila, teisėjas), valsčiaus rikis, draugės karvedys (gaunįįgas, kunigas). Vėliau iš feodalinių kraštų paplitę grafai (liet. vaitas) — irgi ne kunigaikščiai, o valstybinės valdžios vietininkai, tarnautojai; urėdas — jau centralizuotos valstybės tarnyba. Lietuvių kunigaikštį labiau atitiktų Vakarų Europos hercogas, slavų kniazius — tai aukščiausias luomas. Bet skirtingai, negu kitur Eurazijoje, Lenkijos karalius negalėjo suteikti kunigaikščio titulo, neturėjo teisės. Lenkai kunigaikščių išvis neturėjo, o šlėkta, bajoras — priklausomas, apkrikštintas ir prisiekęs karaliui vasalas. 1386 ir 1598 metais Seimas sulygino krikštą priėmusių lietuvių teises su lenkų bajorų teisėmis, o palubinskių giminei pripažino kunigaikščių titulą.

Palubinskių giminės ženklas (herbas) yra sakalas su pasaga. Deja, piešinys apačioje (ir Vikipedijoje) netikslus: kailinis apsiaustas čia pakeistas beprasmiais rokoko puošybos draikalais, papildomai įdėtas juodas eras — jo neturi būti, tik pasaga ant skydo, už jo kailinio apsiausto dugnas:

Dabartiniai Lietuvos istorikai palubinskių minėti vengia, jų nuopelnus, net didžiojo Algirdo ir jo sūnaus Vingaudo reikšmę stengiasi sumenkinti arba nutylėti, nes palubinskiai visada buvo tvirti patriotai ir pilietinės santvarkos gynėjai, todėl nemėgiami parsidavėlių lenkomanų politikų. Tautinio atginimo ir nepriklausomybės kovose palubinskai ryžtingai stodavo ginti Lietuvos, mano senelio Jono jaunesnysis brolis ulonų kapitonas Motiejus Palubinskas buvo savanorių kariuomenės kūrėjas, Amerikoje garbingai palaidotas po Lietuvos vėliava.

Palubinskų pavardė kilusi iš pradininko tėviškės Luobens paupyje, iš upėvardžio Luobuo (Лубня, Русановка) — Dniepro kairiojo intako žemiau Smalėniškių (Смоленск). Palubaitis, Palubeckis, Palubianka, Palubickis, Polubinskis, Palubinskis, Paliubinskas, Palubinskas, Palubenskis, Paluobeniškis, Paluobėnas, Palybinas, Palubiakas, Palubnys, Paluobys, Labeckis, Liuobikas, Liobikas, Luobikis, Lubys, Lubauskas — atrodo vis tos pačios kilmės pavardės. Giminė palyginti plati, ne tik dabartinėje, Stalino nubrėžtose LTSR ribose, bet ir visoje buvusioje Lietuvoje: Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Daug palubinskų dabar Vokietijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Amerikoje, Australijoje, net N. Zelandijoje, visame pasaulyje.

2004 metais Vilniaus universiteto dėstytoja Vlada Bilinkevičienė (Emilijos Palubinskaitės - Jankauskienės dukra) yra išleidusi 72 psl. knygelę „Plati mūsų giminėlė“ (be ISBN) apie daugiškių Karolinos ir Kazimiero Palubinskų 193 palikuonius.

Kviečiu palubinskus susisiekti, prisistatyti, pranešinėti vieni kitiems savo kilmės, giminystės (genealogijos), bendresnius praeities duomenis, kitas jūsų galva svarbias žinias, nuotraukas, kūrinius. Kas norėsite, galėsiu suteikti interneto valdą (domeną) ir pašto adresą nuosavu vardu.palubinskas.lt, gal padėčiau įsikurti ir savas WWW buveines. Su manimi lengviausia susisiekti el. paštu vardas@pavardė.lt — šis adresas kartu yra ir „Skype“ šaukinys.